Bulvės

Valgomoji bulvė – labai plačiai auginama kultūra. Daugiausiai bulvės naudojamos mitybai ir medicinoje.

Bulvių gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų: iki 24 % krakmolo, 2 % augalinių baltymų, fermentų, įvairių biogeninių elementų, organinių ir mineralinių druskų – kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo, šiek tiek proteino, riebalų, ląstelienos, obuolių, citrinos ir rūgštynių rūgšties, gausu vitaminų A, B, B1, B2, B6, C, PP, U folinės rūgšties, karotino (provitamino A). Labiausiai bulvės vertinamos dėl vitamino C, kurio daugiausiai išsilaiko bulves ruošiant su lupenomis.

Bulves laikant, vitamino C nuolat mažėja – pavasarį jo lieka ne daugiau kaip trečdalis. Be to jis ilgiau išlieka sveikuose gumbuose, o sužalotuose ir sušalusiuose suyra daug greičiau. Kad vitamino C išliktų kuo daugiau, reikia ilgai nelaikyti nuskustų bulvių, virti pradėti verdančiame vandenyje. Kuo greičiau bulvės išverda, tuo daugiau jose lieka vitaminų.

Gerai žinoma, kad maistui tinka tik labai geros kokybės bulvės. Vartoti labai sudygusius ir pažaliavusius gumbus pavojinga, nes visose augalo dalyse yra nuodingo glikozido solanino. Ypač jo daug lapuose ir uogose. Pažaliavusiuose, supuvusiuose ir sudygusiuose gumbuose solanino yra gerokai daugiau. Pavasarį ir vasarą po bulvių odele susikaupia daug solanino, todėl bulves reikia storai lupti. Suvalgius bulvių su dideliu kiekiu solanino, gerklėje darosi kartu ir ją peršti, ima pykinti, pradedama viduriuoti, ima dažniau plakti širdis, atsiranda dusulys, labai sunkiais atvejais netenkama sąmonės. Dideli solanino kiekiai ardo kraujo eritrocitus ir slopina nervų sistemą.

Ar žinojote, kad…
Bulvės nuo seniausių laikų buvo pagrindinis Andų gyventojų maisto produktas. Apie 1565 m. bulvių gumbai pasiekė Europą, juos pirmą kartą iš Meksikos į savo tėvynę atvežė ispanai. Bulvės augintos ir platintos kaip dekoratyviniai augalai, tačiau suprasta, kad augalo gumbai maistingi, gero skonio, tinka mitybai ir maždaug nuo 17a. vidurio pirmieji bulvių gumbus pradėjo auginti vokiečiai.

Į Lietuvą bulvės pateko apie 18a. pr. Iš pradžių bulvių laukai išplito dvarų žemėse, tačiau netrukus jas ėmė auginti visi žemdirbiai.